Šiandien Žemaičių Kalvarijoje susirinkome melstis už Lietuvos kariuomenę, už Lietuvos šaulių sąjungą, už karo kapelionus, karių šeimas – už visus tarnaujančius valstybės gynyboje ir šiandien saugančius mūsų laisvę. Šioje šventoje vietoje dėkojame Dievui už laisvės dovaną ir prašome Jo palaimos mūsų Tėvynei.
Gyvename laikais, kai žodžiai „taika“, „saugumas“ ir „laisvė“ įgijo naują svorį. Karas Ukrainoje primena tai, ką ankstesnės Lietuvos kartos gerai žinojo: laisvė nėra savaime suprantama. Ji reikalauja budrumo, pasiaukojimo ir žmonių, pasirengusių tarnauti dėl kitų.
Todėl šiandien pirmiausia norisi dėkoti visiems, kurie vilki uniformą. Jų tarnystė primena, kad yra vertybių, didesnių už asmeninį patogumą. Kad laisvė, tiesa ir žmogaus orumas verti mūsų pastangų ir aukos.
Tačiau Dievo Žodis šiandien kviečia žvelgti dar giliau. Jis kalba ne tik apie valstybės gynybą, bet ir apie tai, kas yra tikroji valstybės stiprybė.
Pranašas Ozėjas kreipiasi į tautą, kuri buvo pradėjusi pasitikėti ne Dievu, o savo pačios sukurtais stabais. Izraelis tikėjo, kad jo ateitį užtikrins politiniai susitarimai, karinė galia ir materialinė gerovė. Todėl Viešpats sako: „Jie sėja vėją ir pjaus audrą“ (plg. Oz 8, 7).
Šie žodžiai skamba kaip perspėjimas kiekvienai kartai. Stabas nėra tik aukso veršis. Stabu tampa visa tai, kuo pasitikime labiau negu Dievu: pinigai, valdžia, ideologijos ar tariama žmogaus visagalybė.
Tai galioja ir valstybėms. Valstybė gali pradėti manyti, kad jos saugumą užtikrins vien ekonomika ar vien karinė galia. Tačiau istorija moko, kad civilizacijos dažniausiai imdavo griūti ne dėl išorinių priešų, o todėl, kad prarasdavo moralinį pamatą.
Šiandienos psalmė primena, kuo turime kliautis. Po kalbos apie stabus, kurie turi akis, bet nemato, ir ausis, bet negirdi, nuskamba žodžiai: „Izraelio tauta Viešpačiu tiki, jis jos padėjėjas ir skydas“ (plg. Ps 115, 5.9).
Skydas kariui yra labai artimas simbolis. Tačiau Šventasis Raštas kalba apie dar svarbesnį skydą. Jis primena, kad galutinis žmogaus ir tautos saugumas kyla iš Dievo.
Tai nereiškia, kad nereikia kariuomenės. Bažnyčia visada mokė, kad valstybė turi teisę ir pareigą gintis. Tačiau kartu Bažnyčia primena, kad nė viena kariuomenė negali išspręsti visų problemų. Ji negali panaikinti melo, korupcijos ar susiskaldymo. Ji negali išmokyti žmogaus mylėti. Todėl valstybei reikia ne tik stiprios kariuomenės, bet ir stiprių šeimų, tvirtų bendruomenių, gyvo tikėjimo ir aiškių moralinių vertybių.
Labai prasminga prisiminti, į kokią vietą esame susirinkę. Šioje Žemaičių Kalvarijoje piligrimai mokosi eiti Kryžiaus keliu kartu su Kristumi. Kryžius primena, kad tikroji pergalė ne visada tokia kaip pasaulio pergalė. Kristus nugalėjo ne sunaikindamas savo priešus, bet paaukodamas save dėl kitų.
Tai svarbi pamoka mums visiems, taip pat ir kariams. Tarnystė kariuomenėje nėra vien profesija. Tai pašaukimas tarnauti dėl kitų, dėl bendrojo gėrio. Tai pasiryžimas savo gyvenimą susieti su kitų žmonių saugumu ir gerove.
Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus, matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens (plg. Mt 9, 36). Jėzus mato daugiau, ne tik išorines problemas. Jis mato žmogaus širdį. Mato žmogaus baimę, vienišumą, sutrikimą. Šiandien tai labai aktualu. Gyvename pasaulyje, kuriame turime daugiau informacijos negu bet kada anksčiau, bet dažnai stokojame išminties. Turime daugiau galimybių, bet ne visada žinome, dėl ko verta gyventi. Todėl žmogui reikia ne tik saugumo. Jam reikia vilties. Reikia prasmės. Reikia tiesos. Reikia ganytojo.
Kai Jėzus sako: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37), jis kalba ne tik apie kunigo ar vienuolio pašaukimą. Jėzus kalba apie visus žmones, pasirengusius tarnauti. Dievui reikia gerų tėvų ir motinų, mokytojų, gydytojų, politikų, karių ir šaulių. Reikia žmonių, kurie savo darbą suvokia ne tik kaip profesiją, bet ir kaip tarnystę.
Lietuvos istorijoje tokių žmonių netrūko. Prisimename Nepriklausomybės kovų savanorius, partizanus, Sausio 13-osios gynėjus. Daugelis jų nežinojo, ar sulauks pergalės. Tačiau jie tikėjo, kad yra vertybių, dėl kurių verta aukotis. Šių žmonių stiprybė buvo ne vien ginklas. Jų stiprybė buvo meilė Tėvynei, tikėjimas ir įsitikinimas, kad tiesa galiausiai stipresnė už melą.
Todėl šiandien, melsdamiesi už Lietuvos kariuomenę ir Šaulių sąjungą, prašykime Viešpatį suteikti mūsų kraštui ne tik fizinę apsaugą. Prašykime ir dvasinės stiprybės. Prašykime, kad mūsų tauta niekada neprarastų tikėjimo, vilties ir meilės – būtent tai ją palaikė sunkiausiais istorijos laikotarpiais.
Prašykime, kad mūsų kariai būtų drąsūs ir išmintingi, stiprūs ir humaniški. Kad jie visada prisimintų savo tarnystės tikslą – ginti žmogų ir jo orumą.
O mums visiems Viešpats tepadeda suprasti, kad valstybės gynyba prasideda ne tik pasienyje ar kariniuose poligonuose. Ji prasideda žmogaus širdyje: tada, kai pasirenkame tiesą vietoj melo, tarnystę vietoj savanaudiškumo, atsakomybę vietoj abejingumo ir kai pasirenkame pasitikėti Dievu, o ne stabais.
Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, kuriai reiškiame pagarbą šioje Žemaičių Kalvarijos šventovėje, globoja mūsų Tėvynę. Tegul ji saugo visus Lietuvos karius, visus šaulius ir jų šeimas. O Viešpats tebūna mūsų tautos šiandien ir visų būsimų kartų skydas, stiprybė ir ramybė.
Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2026-07-07 Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos diena