Mieli broliai ir seserys Kristuje,
šiandien, susirinkę prie Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, ypač meldžiamės už kunigus ir pašvęstuosius. Atlaidų tema „Su Marija – į Dievo Gailestingumo širdį“ primena, kad Marija niekada nesulaiko mūsų prie savęs. Ji visada veda pas savo Sūnų, į Jo Gailestingumo Širdį, kad ten būtume išgydyti, perkeisti ir iš naujo pasiųsti tarnauti.
Šventasis Paulius šiandien sako: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“ (1 Kor 3, 6). Ir dar: „Mes esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Kor 3, 9). Šie žodžiai labai gražiai toliau kviečia statyti Gailestingumo miestą. Tačiau jie iš karto užbėga už akių vienai galimai klaidai: tai ne mūsų statyba. Ne mes esame jos šeimininkai. Dievas augina, Dievas stato, o mes esame Jo bendradarbiai.
Popiežius Leonas XIV enciklikoje Magnifica Humanitas primena dvi Biblijoje aprašomas statybas: Babelio bokšto ir Jeruzalės. Babelis statomas iš puikybės, nepriklausomybės nuo Dievo ir iš noro pasidaryti sau vardą (Pr 11, 4). Jeruzalė atstatoma kitaip: Nehemijas pirmiausia meldžiasi, klausosi, suburia žmones ir kiekvienam patiki jo sienos dalį. Miestas atgimsta ne per vieno žmogaus galią, bet per bendrą atsakomybę, kurios centras yra Dievas (7–10). Tad ir mums keliamas labai tiesus klausimas: ką statome – savo vardą ar Dievo miestą?
Paulius Korinto bendruomenę vadina kūdikiais Kristuje. Kodėl? Ne todėl, kad jiems trūktų žinių, bet todėl, kad jų bendruomenėje esama pavydo, nesantaikos ir susiskaldymo: „Aš – Pauliaus“, „aš – Apolo“ (1 Kor 1, 10). Dvasinė kūdikystė prasideda ten, kur žmogus ima savintis tai, kas priklauso Kristui: žmones, bendruomenę, tarnystę, net pašaukimą.
Tai ypač svarbūs žodžiai mums, kunigams ir pašvęstiesiems. Esame pašaukti ne burti žmones aplink save, bet vesti juos prie Kristaus; statyti ne savo vardą, bet Dievo karalystę. Todėl pirmiausia atsiversti turime mes patys. Leisti Viešpačiui parodyti, kur mūsų bendruomenėse esama konkurencijos, savininkiškumo, puikybės, nuovargio ar susiskaldymo. Gailestingumo miesto negalime statyti, jei neleidžiame Dievo Gailestingumui statyti mūsų pačių širdžių.
Psalmininkas šiandien kartoja: „Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe“ (plg. Ps 33). Marija tai išgyveno tobuliausiai, tardama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Evangelijos graikiškas žodis doulē reiškia tarnaitę, visiškai priklausančią šeimininkui. Marija atiduoda Dievui ne dalį savo gyvenimo, bet save visą.
Ką reiškia mums būti Dievo nuosavybe? Kunigui, pašvęstajam, kiekvienam pakrikštytajam tai reiškia, kad mano pašaukimas nėra mano privatus projektas. Mano laikas, dovanos, planai, jėgos ir net silpnumas priklauso Viešpačiui. Jis gali sodinti, kur nori, laistyti per kitą, o auginti taip, kaip Jam atrodo.
Evangelijoje Jėzus išgydo Simono uošvę ir daugybę ligonių. O kai žmonės nori Jį sulaikyti, Jis sako: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Lk 4, 43). Jėzus žino savo misiją. Ir mes esame siųsti. Ne tik išlaikyti tai, ką turime, bet ir pasiekti tuos, kurie nutolo, yra sužeisti arba nebetiki, kad Bažnyčioje jiems yra vietos.
Atkreipkime dėmesį į labai gražią Evangelijos detalę: pagydyta Simono uošvė atsikelia ir pradeda tarnauti. Tai tikrasis Gailestingumo vaisius. Kristus nepalieka mūsų dvasiniais kūdikiais. Jis gydo, pakelia ir siunčia, kad taptume brandūs, gebantys tarnauti kitiems.
Todėl šiandien ypač meldžiamės už kunigus ir pašvęstuosius. Prašome jiems ne tik stiprybės darbuose, bet ir atsivertimo, vienybės bei gydymo. Prašome, kad Kristus gydytų tai, kas sužeista mūsų Bažnyčioje ir visuomenėje, taip pat žaizdas, kurios atsirado dėl mūsų pačių neištikimybės, nuodėmių ar piktnaudžiavimo. Bažnyčia gali būti gydymo vieta tik tiek, kiek pati leidžiasi gydoma Kristaus.
Marija, Trakų Dievo Motina, Lietuvos Globėja, vesk mus į Dievo Gailestingumo Širdį. Mokyk mus tarti: „Štai aš Viešpaties tarnas, Viešpaties tarnaitė.“ Padėk mums, kad statytume ne Babelio bokštus, bet kartu atstatytume Dievo miestą – leistume Dievui sodinti ir mus statyti. O per mus – gydyti, vienyti ir auginti savo tautą.
Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. rugsėjo 2 d. Trakų atlaiduose Kunigų ir pašvęstųjų dienoje