Brangūs broliai ir seserys Kristuje, brangūs šventinamieji,
pašaukimas nėra žmogaus projektas, bet Dievo dovanos atradimas širdyje. Kaip pabrėžia popiežius Leonas XIV, pašaukimas išsiskleidžia kiekvieno iš mūsų širdies gelmėje – tai vidinis dialogas su Dievu.
Šiandienos skaitiniai, kuriuos jūs parinkote, atskleidžia mums, kas daro kunigo gyvenimą vaisingą ir ištikimą. Būtent: nuolankumas, budrumas, dvasinė kova ir gailestingumo tarnystė.
Apaštalas Petras ragina: „Būkite nuolankūs“ (1Pt 3, 8). Nuolankumas yra ne tik krikščioniškojo gyvenimo, bet ir kunigystės pamatas. Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Kunigystė nėra savirealizacija, bet tarnystė. Pavojus, kuris gresia visiems dvasininkams – subtilios puikybės įsiskverbimas į kunigystę, kai dalykai tampa mano projektais, mano sėkme, mano bendruomene.
Netrukus, įteikdamas jums pateną su ostija ir taurę su vynu, tarsiu žodžius: „Gyvenk pagal Viešpaties kryžiaus slėpinį“. Šiuos žodžius plačiai atskleidžia popiežius Leonas XIV savo žinioje rytoj švenčiamai Pasaulinei maldos už pašaukimus dienai. Jis rašo: „Jono Evangelijoje Jėzus save vadina, pažodžiui verčiant, „gražiuoju ganytoju“ (ὁ ποιμὴν ὁ καλός) (Jn 10, 11). Šis pasakymas reiškia tobulą, tikrą, pavyzdinį ganytoją, nes jis pasirengęs atiduoti gyvybę už savo avis, taip parodydamas Dievo meilę. Tai žavintis ir patraukiantis Ganytojas: kas žvelgia į jį, suvokia, jog, sekant juo, gyvenimas yra tikrai gražus. Norint pažinti šį grožį, nepakanka kūno akių ar estetinių kriterijų – reikia kontempliacijos ir vidinio gyvenimo. Tik tas, kas sustoja, klausosi, meldžiasi ir priima jo žvilgsnį, gali pasitikėdamas ištarti: „Aš pasitikiu juo, su juo gyvenimas gali būti tikrai gražus, noriu eiti šiuo grožio keliu.“ Nuostabiausia tai, kad tapdami jo mokiniais, mes patys tampame „gražūs“: jo grožis mus perkeičia.“
Apaštalas Petras taip pat ragina: „Budėkite“ (1Pt 5, 8). Apaštalas Paulius įspėja: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, <…> įsibraus žiaurių vilkų“ (Apd 20, 28-29). Ganytojas pirmiausia turi saugoti savo širdį, savo tikėjimą, savo santykį su Dievu. Tai primena ir informaciją, kuri kartojama kiekvieną kartą prieš skrydį: pirmiausia reikia užsidėti savo deguonies kaukę, o tik tada galima gelbėti kitus.
Budrumas turi įvairias dimensijas: vidinis budrumas maldoje, tyloje, sąžinės tyrime; doktrininis budrumas – saugoti Evangelijos tiesą; ir pastoracinis budrumas – rūpintis patikėta kaimene.
Pašaukimas bręsta ir bręs toliau jūsų viduje. Sustokite, klausykitės ir melskitės, kad išgirstumėte Viešpaties balsą ir Jo nurodomą kelią. Be vidinės tylos kunigas praranda kryptį.
Toliau apaštalas Petras primena: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1Pt 5, 8). Tai reali kunigystės vizija. Kunigystė vyksta dvasinės kovos lauke. Velnias – ne teorija, bet veikiantis priešas, riaumojantis liūtas.
Ši kova kunigo gyvenime vyksta įvairiuose sluoksniuose: asmeniniame – pilname pagundų, silpnybių, nuovargio ir nusivylimų; tarnystės srityje – kur yra susiskaldymų, klaidingų mokymų ir abejonių. O subtiliausia pagunda – prarasti pasitikėjimą Dievu.
Tačiau esame apginkluoti šiai kovai. Apaštalas ragina: „Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (1Pt 5, 9). Tikėjimas mumyse yra stiprinamas Eucharistija – jos šventimu ir adoracija, Dievo žodžiu, reguliaria išpažintimi ir broliškais ryšiais kunigystėje.
Apaštalas savo laišką baigia ne perspėjimu, bet vilties žodžiu: „Dievas jus ištobulins, pastiprins“ (1Pt 5, 10). Mūsų kovos tikslas nėra tik išlikti, bet subręsti Jame.
Evangelijoje girdime siuntimą, kuris tinka ir jums šiandien: mūsų misija yra universali – eiti į visą pasaulį ir skelbti Gerąją Naujieną visai kūrinijai. Niekada nepamirškite, kad kunigas nėra tik bendruomenės administratorius – jis visada turi būti misionierius. Ši Evangelija yra kunigystės širdis: ją skelbiame žodžiais, savo gyvenimu ir tais sakramentais, kuriuos teikiame.
Nesate palikti vieni šioje kovoje ir tarnystėje. Kaip primena Evangelija: „Jie skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant“ (Mk 16, 20). Kunigas niekada nėra vienas – Dievas visada patvirtina jo tarnystę.
Gailestingumo tarnystė yra kunigystės širdis. Kunigas pašauktas būti ne teisėju, bet gydytoju; ne vartų saugotoju, bet tiltu. Įkūnykite gailestingumą savo tarnystėje: sakramentų teikime – ypač Sutaikinimo ir Eucharistijoje, taip pat pastoracinėje tarnystėje – artume, išklausyme, palydėjime. Šis pašaukimas yra Dievo meilės planas, o ne pareigų rinkinys. Tik gailestingas kunigas padeda kitiems atrasti jų pašaukimą.
Tad būkite nuolankūs, kad Dievas galėtų veikti. Būkite budrūs, kad neprarastumėte kelio. Būkite drąsūs kovoje, kad išliktumėte ištikimi. Ir būkite gailestingi, kad taptumėte Kristaus veidu.
Gyvenkite vidiniu santykiu su Kristumi, pasitikėjimu Dievu net tada, kai būna sunku. Atminkite, kad jūsų kunigystė gimsta iš Kristaus kryžiaus, iš Jo aukos ir skleidžiasi Jo prisikėlimo galia. Kaip Paulius pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui. Bažnyčia šiandien meldžiasi už jus, pasitiki jumis ir jus siunčia. Jei liksite Kristuje, Gerojo Ganytojo artume, jūsų gyvenimas taps ne tik geras, bet ir gražus, ir per jus Dievas statys savo gailestingumo miestą.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. balandžio 25 d. kunigystės šventimuose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje