Prieš 400 metų Vilniuje šaknis įleidę basieji karmelitai turbūt nė nesapnavo, kokių istorinių išbandymų teks patirti jų bendruomenei. Šiandien apie čia gyvavusią bendruomenę tyliai primena Aušros Vartai ir Šv. Teresės bažnyčia. Tiesa, retas žino, kad Aušros Vartai – būtent basųjų karmelitų palikimas. Kartu su nebeišlikusia Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia Arklių gatvėje, Šv. Teresės bažnyčia yra seniausia karmelitų šventovė Lietuvoje. Carinės valdžios persekiojimai paliko gilius randus, tačiau Karmelis tebėra gyvas žmonių širdyse. Spalio 18 d. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje vyks tituliniai atlaidai. Šia proga apie karmelitiškąjį dvasingumą, buvimą karmelitu šiuolaikiniame pasaulyje ir atlaidus kalbėjome su basųjų karmelitų tretininku Andriumi Alekna OCDS.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į Karmelį? Kaip atradote šią dvasingumo kryptį?
– Viskas prasidėjo po mano atsivertimo. Labiausiai įkvėpdavo Rytų Bažnyčios mokytojai, Dykumų tėvai. Labai traukė tyla ir kontempliatyvioji malda. Katalikų Bažnyčioje atradau benediktinus, bet jie įsikūrę tolokai. Vėliau ieškojau informacijos apie įvairias pasauliečių bendruomenes, girdėjau apie oblatus, bet nieko neatradau. Galiausiai viena pažįstama, su kuria bendravome po mano atsivertimo, supažindino mane su basaisiais karmelitais pasauliečiais. Tada po truputį per šv. Kryžiaus Joną, šv. Teresę į gyvenimą atėjo Karmelis. Supratau, kad visa tai yra mano.
– Prieš kiek laiko prisijungėte prie karmelitų tretininkų bendruomenės?
– Maždaug prieš 7 metus.
– Kaip suprantu, Jus labiausiai patraukė būtent jų maldos būdas? Kaip apskritai nusprendėte, kad reikia bendruomenės, rimto įsipareigojimo, kad nepakanka privataus pamaldumo?
– Kontempliatyvioji, vidinė malda ir meditacija man jau buvo pažįstami dalykai. Tiesiog atradau tai, kas man buvo labai sava. O daug visko prisiskaičius norėjosi su kažkuo apie tai pasidalinti, kažko pasiklausti. Galbūt labiausiai ieškojau bendruomenės, bendraminčių. Vienam pas Dievą su knygomis keliauti gana sudėtinga.
– Ar dažnai tenka išgirsti klausimų, o gal klaidingų manymų, kad esate vienuolis? Kaip žmonėms paaiškinate, ką reiškia būti tretininku ir kuo jūsų gyvenimas skiriasi nuo kataliko, kuris nepriklauso pasauliečių bendruomenėms prie vienuolynų?
– Taip, kartais klausia. Iš esmės paprastas pasaulietis nuo tretininko nesiskiria, abu yra Bažnyčios nariai, keliaujantys Dievo link. Norintys labiau įsipareigoti ir keliauti kartu su bendraminčiais, gyvenančiais viena charizma, jungiasi į bendruomenes. Yra daug organizacijų, kad ir, pavyzdžiui, Ateitininkai, kurie savitu būdu tai daro. Daugybė bendruomenių, kurios savu būdu keliauja Dievo link. Neįsivaizdavau, kad galima būti formaliu kataliku, kad Bažnyčia baigiasi išėjus iš pastato. Buvimas tretininku man padeda būti Dievo artume.
– Kuo pasižymi tretininko kasdienybė?
– Mes gyvename pasaulyje, bet turime tam tikrus įsipareigojimus, maldos gyvenimą. Nesam vienuoliai, gyvenam savo šeimose, dirbam darbus, bet gyvenam pagal pasauliečiams pritaikytą karmelitų regulą ir konstituciją. Duodame tris pažadus: skaistumo, neturto ir klusnumo pagal evangelinius patarimus iš pasauliečio perspektyvos. Kiek įmanoma, kasdien dalyvaujame šv. Mišiose, meldžiamės Valandų liturgiją, bent pusvalandį dienoje skiriame tyliajai maldai, dalyvaujame bendruomenės susitikimuose ir rekolekcijose.
– Karmelitą galima pažinti iš škaplieriaus. Ar jūs, pasauliečiai, tikrai jį visuomet nešiojate? Ką jis jums reiškia?
– Yra keli formacijos laikotarpiai. Pirmasis – škaplieriaus uždėjimas. Škaplierius reiškia ypatingą santykį su Marija. Nešiodamas škaplierių tikiuosi Marijos globos ir savo ruožtu įsipareigoju būti geras krikščionis, mokausi iš Marijos sekti Kristumi. Škaplierius taip pat yra karmelitų vienuolių abito dalis, nežinantys, kad tai ir yra škaplierius, jo net nepastebės. O karmelitai pasauliečiai (arba kitaip tretininkai) nešioja panašius į dovanojamus per Pirmąją Komuniją, tik didesnius.
– Karmelitiškasis dvasingumas labai kreipia į vidinį pasaulį. Gyvenimas labai chaotiškas, greitas, žmogus vertinamas pagal tai, kiek nuveikė. Ar nesikerta vidinis pasaulis su išoriniu? Ar nėra sunku tokiame pasaulyje būti? O galbūt kaip tik padeda išbūti?
– Taip, tikrai padeda išbūti chaoso pilname pasaulyje. Būtent šv. Teresė moko, kad buvimas pasaulyje labai priklauso nuo vidinio nusiteikimo nuolat būti Dievo artume. Visi karmelitai mokosi iš Marijos, Juozapo, Elijo sekti Jėzumi. Jie yra karmelitų kelrodžiai kartu su mūsų steigėjais – šv. Terese ir šv. Kryžiaus Jonu. Žiūrėdamas, kaip jie gyveno, randi ir sau tą pusiausvyrą. Galų gale Kryžiaus Jonas labai gražiai moko, kad visas mus supantis pasaulis, žmonės, su kuriais susitinkame, yra kaip skulptoriai, kurie mus tašo, kad taptume tobulomis skulptūromis. Tai padeda gyventi pasaulyje.
– Tenka girdėti kokių nors stereotipų arba klaidingų nuomonių apie karmelitus?
– Tikrai tenka. Pavyzdžiui, žmonės įsivaizduoja, kad karmelitai labai asketiški, tik meldžiasi ir atgailauja. Nustemba, kad jie ir valgo, ir džiaugiasi (juokiasi).
Šv. Teresė Avilietė maištininkė?
– Jeigu reikėtų pristatyti žmogui, kuris nieko nėra girdėjęs apie Teresę Avilietę, kaip ją pristatytumėt? Kokie jums pačiam įspūdingiausi jos gyvenimo momentai ar bruožai, kuo ji galėtų patraukti kitą žmogų?
– Pirmiausia – maldos mokytoja. Labai drąsi, protinga, tvirta moteris ir gera organizatorė. Tais laikais buvo nepriimta, kad moterys daug veiktų: rašytų knygas, mokytų dvasinių dalykų ir dar įsteigtų tiek vienuolynų. Galiausiai ji – viso Basųjų karmelitų ordino steigėja, literatūrinės ispanų kalbos pradininkė, Ispanijos globėja ir pirmoji moteris, kuriai buvo suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas.
– Ji buvo nepatogi savo laikmečiui. Iš to, ką pasakėte, turbūt galima vadinti maištininke?
– O aš kaip tik galvoju, kad ne. Drąsi – tikrai taip. Bet maištas yra toks dalykas, kuris kyla iš savęs. Viskas, ką darė Teresė, kilo iš Šventosios Dvasios vedimo. Ji visą laiką buvo nuolanki. Viską darė ne dėl savęs, o dėl Dievo. Galima sakyti, kad buvo Dievo rankos. Nieko nedarė be savo dvasios tėvų žinios ir leidimo.
– O dabar truputį pafantazuokime. Jeigu Šventoji Teresė apsilankytų Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje šiandien, kaip manot: nustebtų tokią bažnyčią radusi ar nudžiugtų? O gal kaip nors kitaip įsivaizduotų savo titulu pavadintą bažnyčią?
– Teresė yra parašiusi „Vienuolynų steigimo knygą“. Jos nuostata apie vienuolynų kūrimą buvo griežta: saugotis prabangos, vengti didelių, pasipūtėliškų pastatų. Ji sakė, kad neturime gėrėtis sienomis, nes šioje žemėje gyvename tik laikinai. O apie paveikslus rašė, kad paprastas ranka ant popieriaus lapelio nupieštas atvaizdas gali sužadinti didesnį pamaldumą nei pats prabangiausias meno kūrinys. Tai žinant jos požiūrį… Nežinau, galbūt ir nustebtų pamačiusi tokią didingą, puošnią Vilniaus bažnyčią.
– Galbūt kokia nors Teresės Avilietės mintis Jums asmeniškai labai svarbi? Gal ja netgi gyvenate kasdienybėje?
– Visada su savimi turiu šv. Teresės ramybės maldą, kuri dažnai giedama ir bažnyčiose, bet daugelis turbūt net nežino, kad šių žodžių autorė yra Teresė Avilietė: „Tenetrikdo tavęs niekas, o mano siela. Niekas tenebaugina, o mano siela. Vien Dievo gana.“ Dabar daugiausia gyvenu su pamokymais ir pasvarstymais apie Mortą ir Mariją: kaip neužsisukti kaip Morta.
– Pakalbėkime apie atlaidus, dėl kurių ir susitikome. Anksčiau neteko girdėti, kad ši nuostabi bažnyčia garsėtų Avilietės atlaidais. Ši parapija visada garsėja Aušros Vartų atlaidais. Tad kaip kilo iniciatyva pradėti švęsti ir Avilietės atlaidus? Ar tai jubiliejinis įvykis, ar ši tradicija bus tęsiama?
– Pernai nusprendėme, kad reikia gaivinti karmelitišką dvasią Vilniuje (Vilniuje yra apie 15 karmelitų bendruomenės tretininkų, o Kaune – apie 40, – red. past.). Pradėjome kas mėnesį organizuoti susitikimus „Arbata su karmelitais“ ir karmelitiškas šventes. Taip prieš metus nusprendėme spalio 15 d. organizuoti šv. Teresės atlaidus. Ačiū klebonui mons. Kęstučiui Latožai, kuris draugiškai priėmė. Tikiuosi, kad tradicija tęsis. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia – viena žymesnių bažnyčių, o pati šventoji nepelnytai pamiršta.
– Kaip pakviestumėte žmogų, kuris galbūt niekada nesidomėjo karmelitais ar Terese Aviliete, užsukti į šią bažnyčią šį sekmadienį?
– Pirmiausia, tai pati atlaidų malonė. Taip pat kviečiu susipažinti su šventąja Terese Aviliete. Kad būtent čia yra jos namai Vilniuje. Ne kartą esu girdėjęs, kad žmonės mano, jog tai šv. Teresėlės iš Lizjė bažnyčia. Taigi šis sekmadienis –puiki galimybė daugiau sužinoti apie pirmąją moterį Bažnyčios mokytoją. Nuostabi pasakotoja Tojana Račiūnaitė šį sekmadienį papasakos apie šv. Teresės bažnyčios ir vienuolyno senuosius laikus ir pačią bažnyčią, kiek ant sienų Teresės gyvenimo vaizdų. Taip pat laukia Ilonos Lewandowskos paskaita apie karmelitų atsikūrimo tarpukariu istoriją, o tėvas Vidas Labanauskas supažindins su šventosios mokymu apie dvasių skyrimą. Galiausiai bus galima susitikti ir gyvus pačius karmelitus, ne tik iš knygos ar paveikslų.
Spalio 18 d. atlaidų programą galite rasti čia.
Parengė Donata Valkauskienė